„Laisvosios rinkos“ grimasos. Autoverslo atvejis

Praėjus 20-čiai metų nuo Sovietų Sąjungos žlugimo politologai Baltijos šalis apibūdina kaip „sugebėjusas sėkmingai katapultuotis iš sovietinės, planinės ekonomikos ir autoritarinės erdvės į vakarietišką, demokratinę ir rinkos ekonomikos orbitą“.

Iš tiesų daugelio permainų, nutikusių per šį laikotarpį (ko verta vien narystė NATO ir ES), neįmanoma pervertinti. Tačiau lygiai taip pat sunku blaiviu protu suvokti keletą dalykų, mistiniu būdu išvengusių didžiųjų transformacijų ar sugebėjusių taip prisitaikyti, kad, pavyzdžiui, žodžių junginys „Gariūnai – strateginis valstybės objektas“ nerėžia ausies. Iš tiesų „verslo parku“ vadinama 30 su trupučiu hektarų teritorija tapo nacionalinės saviapgaulės simboliu. Beveik tokiu pat kaip nenaujų automobilių spidometro rodmenų „atsukimas“ ar indikatorių, liudijančių saugos oro pagalvių, gyvybingumą, „užgesinimas“. Šįkart – detaliau apie lietuviško autoverslo ypatumus.

Nepaisant nepriklausomybės dvidešimtmečio Lietuvoje vis dar egzistuoja skirtingos pinigų rūšys. Viena jų yra „niekieno“. Tai biudžeto ir iš įvairių ES fondų atkeliaujančios lėšos, kurias reikia „įsisavinti“ (viskas, pradedant motinystės pašalpomis ir baigiant parama „jauniesiems ūkininkams“). Kita itin įdomi rūšis – po socialiai remtinos veiklos, veikiančios su verslo liudijimais, etikete užsimaskavę milijonai. Transporto skelbimų portalo autoplius.lt išanalizuota praėjusių metų sandorių statistika liudija, kad 2010-aisiais mūsų šalyje sudarytos 359 tūkst. nenaujų lengvųjų automobilių pirkimo-pardavimo sutartys, o bendra šiame versle besisukančių pinigų suma – maždaug 3,6 mlrd. litų. Turbūt sutiksite, kad tai, švelniai tariant, nėra mažai, ir kad Lietuva ne šiaip sau tituluojama visos Europos prekybos senais automobiliais Meka. Todėl dar labiau keista, kad šioje srityje toks milžiniškas civilizuotos tvarkos vakuumas.

Finansų ministerijos ir Valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnai, klausiami kiek mokesčių sumoka prekeiviai, skėsčioja rankomis. Suprask – kontroliuoti automobilių perpardavinėtojus nėra instrumentų, nes prekiautojai yra tik tarpininkai. Tiesioginės pirkimo-pardavimo sutartys pasirašomos tarp užsienio asmens ir pirkėjo (lietuvio, kazacho, baltarusio ir t.t.), todėl tikrieji pardavėjai, kurie šluoja neapmokestinamas pajamas bei pelną, kaip ir nefigūruoja... Valstybė nieko negauna, nors naudotų automobilių prekyba ir pristatoma kaip „visavertis verslas“.
Kitaip tariant – naudotų automobilių prekyba metai iš metų veikia praktiškai nekontroliuojama be civilizuotame pasaulyje įprastų taisyklių. Taip, tarsi valstybei būtų nereikalingi mokesčiai. Kodėl apskritai tokia veikla toleruojama, jei žinoma, kad nenaujų automobilių prekyba veikia pagal tuos pačius „strateginius“ dėsnius, kaip ir prekiaujant „7 litus“ kainuojančiomis striukėmis ar „50 centų“ (tokie skaičiai pateikiami muitininkams) įvertintomis suknelėmis? Ar tai turi ką nors bendra su liberalizmo doktrina ir laisvąja rinka? Greičiausiai ne. Tiesiog visiems valdžios žmonėms pakanka to, kas telpa į klasika tapusią buvusio socialdemokratų lyderio frazę „vsio zakono“. Juo labiau, kad legaliai dirbančių automobilių gamintojų atstovų ir turgaus perėjūnų verslo sąlygų suvienodinimas (t. y. vienoda prievolė mokėti mokesčius) neabejotinai sukeltų isterijos bangą, esą taip norima pabranginti mašinas ir apriboti prigimtinę „varguolių“ teisę į nuosavą mašiną.

Jums rūpi kiek visa tai kainuoja? Atlikime keletą nesudėtingų aritmetikos veiksmų. Padarius prielaidą, kad Lietuvos rinkoje per metus „prasisuka“ 300 tūkst. automobilių, o kiekvieno jų pardavėjas vidutiniškai „žaidžia“ su 5000 litų antkainiu, apmokestinama suma turėtų siekti maždaug 1,5 mlrd. litų.

Deja, valstybės vardu veikiantys fiskalinės tvarkos prievaizdai šios galimybės atsisako, nes tai „nepopuliaru“ ir gali suerzinti ,,socialiai labiausiai pažeidžiamo“ visuomenės sluoksnio atstovus, kurie dievagojasi viso labo norintys „patys užsidirbti“...

Todėl yra kaip yra: vieni moka mokesčius ir kuria valstybės infrastruktūrą, o kiti ja tik naudojasi – varsto poliklinikų ir ligoninių duris, leidžia savo vaikus į darželius ir mokyklas, naudojasi kitomis lengvatomis, niekuo neprisidėdami prie tų gėrybių kūrimo.

Tačiau ir tai dar ne viskas. Panagrinėjus, kokie automobiliai gabenami į Lietuvą, aiškėja, kad dažnai žmonės kvailinami dvigubai. Visame vakarų pasaulyje (jei privaloma ES, tai tiesiogiai taikoma ir Lietuvai) yra priimta, kad baigtos eksploatuoti transporto priemonės yra laikomomis atliekomis ir ne bet kokiomis, o pavojingomis. Valstybė rūpinasi, kad tokios atliekos niekur nedingtų, o būtų tinkamu būdu sutvarkytos. Norint jas išvežti, reikia gauti atitinkamą „eksportuojančios“ šalies leidimą ir leidimą tos šalies, į kurią pavojinga atlieka įvežama.
Spėkite, kiek tokių leidimų per 20 pastarųjų metų yra išdavusi Lietuva? Ogi lygiai nei vieno.

Vadinasi Lietuva ir šioje srityje demonstruoja visišką neįgalumą, kuriuo vakariečiai mielai naudojasi – nekontroliuoti išvežimo ir urmu atsikratyti šlamšto jiems naudinga. Patekusios į mūsų kraštą minėtosios atliekos stebukliniu būdu tampa automobiliais. Tegu sulipdytais iš kelių ,,donorų“ agregatų ir mirtinai pavojingais. Svarbu, kad prigimtinė teisė į nuosavą kledarą... Todėl leidimai tokiems frankenšteiniškiems „automobiliams“ dalyvauti viešame eisme yra išduodami be jokių papildomų klausimų: Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas neleidžia atsisakyti registruoti tokių transporto priemonių. Todėl ir Muitinės departamentas nesuka galvos kaip kvalifikuoti kokią nors metalo laužo krūvą – kaip Transporto priemonę (TP) ar kaip Eksploatuoti netinkamą transporto priemonę (ENTP)? Juk galų gale jokio skirtumo. „Vsio zakono“.